2015 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Virtuvė - tuoj kvepės Kalėdom...

Vaizdas pro virtuvės langą.

Taigi virtuvė. Tikrai vienas svarbiausių kambarių visame name, daug laiko ten praleidžiam, daug skanumynų gaminam ir pasisėdijimai virtuvėse juk patys jaukiausi, tiesa? Taigi pradedant nuo virtuvinių baldų, baigiant buitine technika.. Pradėjom rinktis baldus. Išsiuntinėjom dešimtis užklausų internetu, parašėm išmatavimus ir plius/minus kokio tipo plokštės norėsime, kad atsiųsti pasiūlymai nebūtų labai skirtingi. Virtuvės ilgis 9 bėginiai metrai, nes taip baldininkai skaičiuoja kainas. Rašėm, jog norėsime su Cleaf plokšte (Itališka, kaina apie 20 eur/kv +/-) ir Blum mechanizmais (yra gerų ir analogų, tiesiog rašėm, kad kainos visų siūlomų būtų vienodos logikos) ir daug, daug stalčių. Taigi pasiūlymai svyravo 14 000  - 4000 Lt (dar litais kainos buvo). Jeigu biudžetas būtų neribotas, tai pasirinkti gamintoją būtų buvę labai paprasta. Galiausiai vienam forume radome meistriuko, kuris dirba pagal patentą kontaktus, kurio kaina, brėžinukas, bendravimas ir darytų darbų pavyzdžiai mums buvo priimtiniausi. Plokštę pirkome Termopalas parduotuvėj, ten dideli plokščių  pavyzdžiai, geriau matomas raštas, nes iš tų mažiukų vaizdas visai sunkiai suprantamas. Išsirinkom Thermopal  cinamono spalvos ąžuolo plokštę bei Ecopal pilkšvas akmuo stalviršį. Stalviršį derinom prie grindų plytelių, kurių dar neturėjom, buvo tik įsivaizdavimas:) Bendroj sumoj virtuvės baldai mums atsiėjo apie 1900 eur (itališkos plokštės, visur Blum mechanizmai, kokybe esam patenkinti). Taip pat labai svarbus "kambariukas" projektuojant namą buvo sandėliukas prie virtuvės. Lentynas sumeistravom patys. Sprendėme, kokias duris dėti į sandėliuką, ir nusprendėm daryti iš tos pačios plokštės kaip virtuvės baldai (viršutinė dalis). Tas pats meistras padarė ant bėgelių stumdomas duris. Kol kas esam patenkinti, vienintelis minusiukas tai sandėliuko apšvietimas su judesio davikliu, kuris pradeda erzint. Čia jau nebuvo geras sprendimas:)








Sandėliukas

Sandėliuko durys

apatinė dalis beveik vien stalčiai

Nenorėdami užgriozdint virtuvės dalį virtuvinio pasirinkome baltos spalvos.

Palangę apklijavom ta pačia mozaika, nebaisus mums vandenėlis dabar:)


Žvilgsnis iš sandėliuko.

Buitinė įranga. Žinios apie buitinę techniką tikrai prasiplėtė:) Nusprendėm viską pirkti internetu, nes kainos net be derybų yra geresnės, nei didžiuosiose buitinių prietaisų parduotuvėse su neva jų taikom nuolaidom. Kadangi pirkinių krepšelis buvo labai gausus, buvo galima ir pasiderėt. Pirkom: šaldytuvą, indaplovę, mikrobangę, orkaitę, kaitlentę, skalbimo mašiną. Kriterijų dabar visų nesurašysim, nes kiekvienam savo. Mums buvo aktualu kaina, gamintojo patikimumas, energijos taupumas ir t.t. Ilgai svarstėm, dvejojom dėl šaldytuvo - integruotas ar paprastas. Kitaip sakant grožis ar praktika. Nugalėjo sveikas protas. Vis tik integruoti, kiek teko apžiūrėti, tikrai gerokai nusileidžia pastatomiems tūriu. Turint labai didelį biudžetą, galima leisti sau tokią prabangą ir turėti didelį, erdvų, brangų integruotą. Mes nusprendėm, kad pinigus rasim kur išleist ir bandysim kažkaip įspraust gražiai paprastą, pastatomą šaldytuvą. Šituo sprendimu iki šiol esam tikrai patenkinti. Pirkom Elektrolux šaldytuvą, didelį, talpų ir taupų. Toliau apmąstymuose buvo indaplovė - didelė ar maža. Pasirinkom didelę su perspektyva, kad nebūsim visada dviese:) Ir sprendimas vėl tikrai geras, juolab kad vandenukas mums nekainuoja, o elektros sąnaudos gi panašios. Išsirinkom Bosch gamintojo indaplovę. Trečia dilema: orkaitė su pirolize ar be:) Išsirinkom su, ar pasiteisins sunku pasakyt, dar neprireikė:) Ketvirta dilema: mikrobangė integruota ar paprasta, bet talpesnė. Šitoj dilemoj nugalėjo jau estetika, nes toks sprendimas mums pasirodė vientisesnis ir grąžesnis, tad gavos kiek brangiau, bet esam patenkinti. Kaitlentę, gartraukį, skambimo mašiną išsirinkti buvo lengviausia. Viską pirkom internetinėj parduotuvėj max24.lt, dar su keliom buvo irgi gana atkaklios derybos. Visi derisi:) Labai smagu. Nuo viso krepšelio mums gavosi apie 300 eur nuolaida.

Šaldytuvą "įkišom" į spintą, turim pusiau integruotą variantą. Visą buitinę įrangą specialiai rinkome vienos spalvos, kad derėtų.
 Ir pabaigai mūsų senukas stalas, parvažiavęs dar iš Sibiro, senelio gamybos. Jį greitu metu restauruosime, kol kas spalva kiek iškrenta iš konteksto, bet čia laikina, o tokio daikto išmesti nevalia:)
       Šiandien apmąstymuose imbierinių sausainių kepimas... taigi tuoj kvepės Kalėdom:)



2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Plytelės, grindys ir derybos.

Aprimus įsikūrimo ir persikėlimo į pajūrį džiaugsmams,  prisiminėm, jog jau laikas naujam įrašui. Šį kartą apie grindis ir plyteles.
Ilga ir varginanti kelionė po parduotuves, interjero salonus ir internetinius puslapius, kol galų gale išsirinkome to ko norime.  Turint neribotą biudžetą išsirinkti galima greit, tačiau didžioji dalis jo neturi. Tad ir mes iš anksto buvome nusistatę keliamus reikalavimus ir galimą biudžetą šiam etapui. Beveik visos plytelės buvo pirktos didžiuosiuose prekybos centruose gana patraukliomis kainomis. Didžiausią įspūdį paliko kamino sienelės plytelės 2 rūšies pirktos iš Iriso, bei vonios sienų kinietiškos plytelės, kurios pasirodė itin kokybiškos, ir labai gerai besivalančios. Plytelių meistras, apžiūrėjęs mūsų pirkinius, pagyrė už itin kokybiškas plyteles, kurios jam pasirodė ir itin brangios. Taip pat nustebino ir Iriso vadybininkai, kurie neskiria kinietiškų plytelių nuo ispaniškų ir siūlė mums grindines plyteles kaip jie sakė "iš tos pačios kolekcijos" tik kaina 10 kart didesnė, nei mokėjome mes :)
Dedame didelį pliusą nedemokratiškai ir nedraugiškai Kinijos liaudės respublikos akmenskaldžių produkcijai + Kartais verta nepabijoti ir pirkti mažiau žinomo gamintojo produkciją, aišku prieš tai įsitikinus jo kokybę.

Iš pradžių buvome kategoriškai nusiteikę, jog plytelės bus virtuvėje, vonios kambariuose ir tambūre. Tačiau atsivežę plyteles ir išsidėlioja jas svetainėje labai greit apsisprendėme, jog viso namo pirmo aukšto grindų danga bus akmens masės  60x60 cm., lekiškos Stargres gamintojo Techno steel  plytelės.

Žiemą ir pavasarį pasipraktikavę namo techninėse patalpose klijuodami plyteles, pasilikome sau garažo grindis. O viso namo darbus patikėjome plytelių meistrui. Darbų įkainiai standartiniai 10 E/kv.m. Dirbo tvarkingai, tik labai jau ilgai, viskas užtruko 1,5 mėn. Klijus ir glaistą naudojome Ceresit gamintojo. (C17 ir CE40).
Patarimas besistatantiems: derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis. Ermitažas kiekvieną savaitę taiko 30 proc. nuolaidą. Mes kreipėmės pas vadybininką, vėliau ir pas parduotuvės vadovę ir po ilgų diskusijų išsireikalvome 35 proc. nuolaidą visoms pirmo aukšto grindinėms plytelėms, aišku kiekis taip pat gana nemažas apie 80 kv.  Kol kas išspūdžiai labai geri, labiausiai bijojome, jog šiltuoju metu laiku, kai neveiks šildymo sistema, šals kojos. Tačiau 20 cm. storio šiltalas po plytelėmis ir vitrininiai langai pietų pusėje šią problemą išsprendė. Paleidus šildymo sistemą šiluma juntama labai nežymiai, į grindis paduodama 30-32 laipsnių temperatūra.

 



Antram aukštui pasirinkome austrišką Kaindl 32 klasės 10 mm storio laminatą. 
Kodėl ne parketlentės ar kitą "ekologišką" produktą? Ilgų diskusijų nebuvo, visu grindų gamyboje naudojami klijai ir kitos rišančios, dažančios ir kitos medžiagos, kurios ekologiškumu nepasižymi. Tad ir skirtumo tarp kokybiško laminato ir parketlenčių nelabai matome. Aišku, jei pas mus būtų ne grindinis, o radiatorinis šildymas, būtume rinkęsi paprastas, tradicines medines lentas, tačiau jos nebendrauja su mūsų šildymo sistemai. Teko aplankyti ir vieną pardavėją prekiaujanti "ekologišku" laminatu, tačiau argumentai pastarojo argumentai nesužavėjo. Be to visą produkcija yra sertifikuota ES ir turi atitinkamus sertifikatus. Laminatui naudojome specialų šildomom grindis skirtą paklotą, kurio kaina gana solidi. Nemaloniai nustebino, gana sudėtingas Kaindl lamino klojimas. 


  
 





 Ir ateičiai liko antro aukšto vonios kambarys, kuris projektuojamas kaip tik šiuo metu :)




2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Tebūnie šiluma

Ruduo, oras vis vėsta ir vėsta.... Kelias pastarąsias savaites smagiai vakarus leidome prie krosnelės ir nutarėm, jog reikia būti startuoliais ir išmokti kaip elgtis su mūsų granuliniu katilu :) 

Visas savaitgalis  buvo paskirtas šilumai. Kol vieni šeimos nariai sveiko, šeimos vyras nutarė, jog reikia pasirūpinti ne tik mamutų, tačiau ir malkomis jo kepimui.  Atsivežėm malkų savo Jotul F4 krosneliai ir kitam kepsnių sezonui. O toliau sekė ilgas darbas su naujosios sistemos derinimu. Pradžioje kolektoriuose sumontavome automatinius nuorintorijus, sistema gana stipriai užsiorinus. Vėliau užsukame pirmo aukšto šildymą. Antrame aukšte užsukome visas atšakas, o vieną paliekame pilnai atsuktą, po kelių minučių pasigirsta šnypštymas per nuorintojus ir keliaujame toliau prie kitos atšakos. Vėliau viską kartojame pirmame namo aukšte.  Bent kol kas atrodo, kad sistemos nuorinimas pavyko, jei ką pakartosime dar kartą. 

Ir pagaliau sekė pirmąsis jau nebe bandomasis granulinio katilo Smartfire 11 užkūrimas. Po nedidelių konsultacijų su pardavėju viską iki galo sureguliavome ir pradėjome džiaugtis šiluma, juk ji kaulų nelaužo :) Katilo valdymas kol kas gana neįprastas, viskas kaip planšetėje, pratinuosi.

Vasaros pabaigoje nusipirkome 3 tonas granulių (520 Lt/T senaisais Lietuviškais pinigais). Įdomiausia ar pasitvirtins kompiuteriniai sąnaudų paskaičiavimai (2,5-3 tonos granulių šildymo sezonui). Katilinė pas mus nemaža, 8 kv.m., kurioje telpa katilas, skalbykla ir 500 kg. granulių. Namo varža gera, ką parodė ir praeitais metais atlikta bandomoji termovizija (stogas 32 cm. ekovatos tarp gegnių+10 cm akmens vatos tarp stygų, sienos 20 cm neps'o, grindys 20 cm, langai Veka Alphaline). Aišku viskas priklauso ir nuo žiemos, ir nuo namuose palaikomos temperatūros, kuri kol kas nustatyta 23 laipsniai.  Pavasarį bus pateiktos sąnaudos ir galėsime paskaičiuoti visgi kuri šildymo sistema pigiausia ir paprasčiausiai eksplotuojama.


2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Mechanizuoti žolės sėjimo darbai

Sėjom, sėjom ir pasėjom....Prieš pradedant žolės sėjimo darbus viskas atrodė gana paprasta, greita ir lengva, tačiau taip atrodo nepradėjus darbo. Norint turėti kokybišką veją teko gana stipriai paplušėti visai mūsų puikiai komandai.
Kaip jau rašėme savo anktesniuose įrašuose, visus paruošiamuosius žemės darbus atlikome anksti pavasarį. Vasaros pradžioje pabodus klampoti po purvynus, nusprendėme, jog jau laikas vejos sėjimui. Sklypas pas mus nemažas tad ir talka susiorganizavome nemažą. Pasikvietėme artimiausius savo žmonės-tėvus ir visi bendrai šeimyniškai kibome į darbus.
Pradžioje žemę purenti bandėme grebliumi, tačiau po įveiktų kelių arų supratome, jog reikia kažkokios rimtesnės priemonės. Kadangi šeimoje turime puikiai savo darbą nusimanančių žemės ūkio specialistų, tad sugalvojome, jog visą darbą reikia mechanizuoti. Tam puikiai pagelbėjo sodo traktoriukas bei prie jo pribabintos pačios paprasčiau traktorinių akėčių dvi nedidelės dalys. Darbas smagus, greitas ir rezultatas matosi labai greitai.




 Kol vieni vėžinasi su traktoriuku, kiti su grėbliukais lygina supurentą žemę ir į karutį deda akmenis, šaknis, didesnius žemės grumstus. Akmenų pas mus itin daug, tad ir jų rinkimas užtruko gana ilgai.

Vėliau į pagalbą ateina kitas pagalbininkas - tręštuvas, kurio pagalba patręšiame visą sklypą. 50 arų vejos plotui sunaudojome 6 didelius maišus kombinuotų azoto-fosforo-kalio trašų. 
Ir pabaigai pats maloniausias darbas vejos sėjimas. Veją galima sėti kaip visiems - barstant iš rankos. Mes sugalvojome protingiau. Už simbolinę kainą įmonės, iš kurios pirkome visas sėklas ir trąšas gavome profesionalų sėtuvą. Sėjome tiek lygiagrečiai, tiek įstrižai.Viso sunaudojome 4,5 didelio maišo Turfline Ornamental. Veja rimta, pritaikyta tiek pavėsiui, tiek drėgnesnėm vietom, lėtai auganti.
Vejos sudėtis:
  • 45 % Raudonųjų ilgašakniastiebinių eraičinų
  • 20 % Raudonųjų kuokštinių eraičinų
  • 20 % Daugiamečių svidrių
  • 10 % Pievinių miglių
  • 5 %   Šiurkščiųjų eraičinų


 



Darbų aptarimas :)

Vaizdelis pasėjus veja. Komentarų manau nereikia :) 

Veją sėjome 5 dienas, dirbome 4-5 žmonės. Jeigu nebūtume darbo mechanizavę, viskas turbūt būtų užtrukę dvigubai ilgiau.





Pasėjus veją po gerų dviejų, trijų savaičių žolytė pradėjo smagiai dygti ir mūsų aplinka nusidažę gražia, žalia spalva. Sausomis vasaros dienomos dygstančią žolytę papildomai laistėme švytuokliniu purkštuvu, kurį pajungėme prie grežinio vandens, drenažinis siurblys per silpnas, nesukelia pakankamo slėgio. Pradžioje vienur kitur matėse nedideli nesužaliavę plotai, tačiau vėliau veja nuo pjovimp pradėjo šaknytis ir plėstis.
Papildomai chemijos skirtos kovai  su piktžolėm (plačialapiais ir tt.) nenaudojome, dalį pikžolių tiesiog išravėjome, dalis pikžolių išnyko kelis kartus veja nušienavus. Kitą dalį gali tekti kitais metais truputį pavaišinti chemija, nors neitin norisi jos naudoti savo sklype.
Rugsėjo pabaigoje veja tanki, sodriai žalios spalvos, pjauta jau 3 kartą. Iki žiemos manau dar laukia vienas, ar du pjovimai. Nupjauti 50 arų vejos trunku lygiai dvi valandas, tačiau apie tai jau kitame įraše.